Elenos balsas

Istorija, kurią čia noriu tau papasakoti, yra pasakojimas apie prisiminimus ir skonius. Skonius, kurie prikelia praeities vaizdus. Tai didelės sodybos, Giareto, istorija, nukelianti mus į laikus, kai gatvės būdavo vadinamos pastatų vardais.

1977 metais mano močiutė kartu su savo broliais ir seserimis nusipirko namą Reggio kalvose. Tai buvo senas, apleistas sodybos namas, dar nenutuokiantis apie savo likimą ir apie tai, kad jam lemta tapti laiko išbandymus atlaikysiančių prisiminimų saugotoju.

Kiekvienas šeimos narys turėjo savo prižiūrimą pašiūrės kampelį ir savaip prisidėjo: vyrai dirbo, o moterys gamino valgį – visi nuo aušros iki sutemų. Mes, vaikai, taip pat padėdavome, kiek pajėgdavome.

Anksti ryte ant viryklės užkaisdavo sultinys tortellini, bičiulis ūkininkas atveždavo pomidorų kitų metų konservams, o vaikai juos plaudavo kieme, saugodamiesi bičių įgėlimų ir stengdamiesi neįkristi į vandenį. Nebuvome tokie jau atsargūs ir vandenyje atsidurdavome dažniau, nei galėtum įsivaizduoti.

Mama gamindavo majonezą visiškoje tyloje, kaip reikalavo prietaras, kad jis nesusisluoksniuotų. Aš pildavau aliejų kaip tik taip, kaip reikia, lėtu ritmu, kurio buvau išmokyta, o mama pamažu maišydavo majonezą.

Užsimerkusi vis dar girdžiu: „Elena, ateik čia, reikia sutarkuoti sūrį!“

Senosios tarkos buvo didelės, tarkuoti jomis buvo varginantis darbas, be to, reikėjo saugoti pirštus. Parmigiano Reggiano buvo labai svarbus ir jo dėdavome į kiekvieną patiekalą: į tortellini sultinį, į užkandžius kartu su salami, į erbazzone tešlą, nes, kaip sakydavome Giareto, „jei turi Parmigiano Reggiano, turi viską, ko reikia“.

„Ar jau užteks?“ – klausinėdavau, bet atsakymas visada būdavo neigiamas, nes mūsų šeima buvo didelė, o trisdešimčiai žmonių sūrio niekada nebūna gana. Be to, visada reikėdavo prižiūrėti vaikus, nes jie nesiliaudavo verkę. Darbas užtrukdavo dar ilgiau, nes truputį sutarkuodavome, truputį suvalgydavome. Juk kaip galėjau atsispirti?

Mums, vaikams, būdavo patikėta ir kita, ne mažiau svarbi užduotis: užlankstyti tortellini. Tešlos gabalėlius sukdavome aplink savo mažus pirštukus – šis darbas tekdavo patiems mažiausiems, nes kuo mažesni pirštukai, tuo dailesni tortellini. Tam reikėjo kantrybės, o manoji greitai išsekdavo, todėl grįždavau tarkuoti sūrio. Nenuostabu, kad dabar naudojame virtuvinį kombainą.

Vieną dieną Giareto pagaliau buvo įrengtas. Kiekviena šeima turėjo savo butą, tačiau visi dalijomės viena virtuve, tad ir toliau kartu gamindavome, kartu valgydavome. Aptardavome receptus, laikydavomės taisyklių, bet darydavome ir išimčių, ieškodavome kompromiso, kai susitarti atrodydavo neįmanoma.

Giareto virtuvėje sugyveno visos taisyklės ir nuomonės. Po daugelio metų mano pusbrolis čia net atšventė vestuves: kelioms dienoms paliko savo naujus namus Rumunijoje, kad vėl prisimintų tuos mėsos kepsnius ir žaliuosius padažus, tortellini, vytintus mėsos gaminius ir, žinoma, Parmigiano Reggiano.

Jei skanu, liks gražus prisiminimas, ir būtent šiuos prisiminimus saugau mintyse šiandien gamindama savo šeimai bei draugams. Kartu su šiais patiekalais ant stalo atnešu prisiminimus apie nubrozdintą pirštą, saulėtą dieną ir bendrumo jausmą, kurį mums gali suteikti tik maistas, jei tik skiriame tam dėmesio.

Autoriai:
Teksto autorė – Carlotta Fiore
Nuotraukos autorius – Diego Rosselli